Sausio 28
Ankstyvą popietę atvažiavau į Realejo Alto dar neapsisprendęs, kur žygiuosiu. Asomadero uola skendėjo rūke, todėl dvejojau ar verta kopti, nes lįsti į debesį kalnuose ir šalta ir šlapia. Nuėjau į šoną, link maps.me programėlėje pažymėtos Garabato vandens galerijos. Smagus, pravažiuojamas takas, einantis to paties pavadinimo tarpekliu apie 300 metrų iki galerijos ir dar apie 500 metrų toliau, kol pasibaigia ties uola, nors žemėlapyje ta atkarpa ir nepažymėta. Aplink nepaprastai žalia ir vešlu, primena džiungles.
Pati daugiau nei kilometro ilgio galerija uždaryta keliomis grotomis, kaip ir dauguma kitų. Oficialiai – dėl nuodingų dujų, bet nuodai, “veneno”, čia toks populiarus repelentas ir sodams ir pavieniams vaismedžiams ir daržams ir urvams ir tuneliams saugoti nuo nepageidaujamų skaityti mokančių lankytojų, kad netikiu.
Grįžau prie Asomadero tako, padariau kelias nuotraukas savo vis tobulinamam straipsniui apie šią uolą ir patraukiau link Realejo. Manęs laukė du netikėtumai – svarbus takas, nepažymėtas jokiame žemėlapyje, ir žemėlapyje pažymėtas takas, kuris neegzistuoja. Dėl pastarojo atvejo yra apie ką pagalvoti: tarkim, žygiuoji tuziną kilometrų, planuodamas pasiekti tikslą, vakarėja, o tu atsiduri aklavietėje ir turi tamsoje grįžti atgal. Brrrr. Laimei, šiandien dar buvo toli iki tamsos, ir grįžti tereikėjo kelis šimtus metrų.
Realejo Alto pakraštyje, ant apelsinmedžių sodą juosiančios tvoros pamačiau užrašą “Parduodu apelsinus”. Atėjau į kiemą, ir radęs jame pusamžį vyruką, paprašiau parduoti kilogramą. Jis pamojo eiti paskui į didelį sandėlį, kuriame ant grindų stovėjo keliolika dėžių su vaisiais. “O, čia rimtas verslas”, pasakiau. “Šitie paruošti kolegijoms”. Taip išsiaiškinau, kad moksleiviams dienai skiriamas 1 apelsinas. Žinoma, netylėjau, ir pasakiau, kad pas mus vaikas gauna obuolį.
Vyrukas ištiesė man dvi saujas apelsinų, o aš jam 10 eurų, kitaip neturėjau. Pasakęs ispaniškai, kad nereikia pinigų, nes neturi gražos, dar angliškai pridūrė “no change”. “Na va, tai man dabar jaustis vargšu”, pasakiau. Pasijuokėme ir atsisveikinome.
Žingsniavau link Tigaigos kaimo, kuriame jau anksčiau buvau nusižiūrėjęs keliuką į El Lance miestelį. Įsivaizdavau, kad bus įdomu, bet nieko daugiau nežinojau. Paaiškėjo, kad tas keliukas – tai senovinis Camino de las Vueltas de Icod el Alto (Vingiuotas Icod el Alto kelias), prasidedantis Socorro paplūdimyje.
Būtent ten žygeiviai pradeda 27.8 km ilgio kelionę į Teidę (Ruta 0.4.0). Aišku, man tądien teko tik mažytė, bet ypatingai graži atkarpa – labai kokybiškai rieduliais grįstas, platus kelias, kurio vienoje pusėje kalnai, kitoje – milžiniškas Orotavos slėnis su Puerto de la Cruz ir daugybe kitų miestelių ir kaimų. Taip grožėjausi ir vaizdais aplink, ir pačiu keliu, kad nepastebėjau, kaip užkilau iki plento, kuris atvedė į El Lance regyklą.
Iš čia galima žygiuoti į La Corona, o iš jos per Madre Juana grįžti į Realejo Alto, bet šį kartą aš pasirinkau gruntinį keliuką tarpeklyje, juo nuėjau iki miestelio bažnyčios ir paršininko paminklo, dar kiek pasivaikščiojau ir autobusu grįžau į Los Realejos.
Sausio 31
Šis penktadienio žygis taip patiko, kad pirmadienį autobusu atvažiavau iki El Lance tam, kad dar kartą praeičiau tuo nuostabiu keliu priešinga kryptimi ir nukeliaučiau iki Socorro paplūdimio. Prisipažinsiu – tuo grįstu keliuku smagiau kilti, o ne leistis. Pasiekus Tigaigą tenka daugiau žygiuoti asfaltu, tada šiek tiek prasto gruntinio kelio pro avokadų plantacijas.
Nuo paplūdimio akmenuota pakrante pasiekiau Rambla del Mar, Rabla de Castro ir toliau pro Gordejuela griuvėsius atėjau į Puerto de la Cruz. Toks maždaug 14 km žygis, nereikalaujantis didelių pastangų (autobusas užveža į kalną, po to leidžiamės žemyn, įkalnių mažai), labai tinkantis norintiems per pusdienį patirti kuo didesnę šios salos dalies įvairovę.
istorijos pakeliui 