Prieš porą savaičių, nieko nesitikėdamas, žvilgtelėjau į leidimų tinklalapį (kategorijoje “senderismo“ ten tėra trys maršrutai) ir pamačiau, kad balandžio 29 yra leidimų į Monte Aguirre takus. Tai pasitaiko ne dažnai, todėl nedvejodamas pagriebiau porą leidimų, žinojau, kad kompanjoną rasiu lengvai. Beliko palaukti.
Kadangi maršrutas neilgas, kruopštaus plano nereikėjo. Atvažiavęs į La Lagūną pasižiūrėjau, koks autobusas į Anagos pusę važiuoja anksčiausiai. Tai buvo Nr. 270, važiavau juo iki galo, Madre del Agua stotelės, kur prasideda takas į Cruz del Carmen. Tuo taku labai greitai prieini Llano de los Viejos, čia, tirštoje medžių paunksmėje, įrengta puiki iškylavimo zona su stacionariomis kepsninėmis ir stalais; 1928 metais buvo pagilintas šalia tekėjęs šaltinis ir jo vanduo nuvestas į miestą. Tais laikas, rugsėjo mėnesį, Šv. Kristoforo garbei, taksi vairuotojai čia atveždavo senelius iš prieglaudos ir vaišindavo juos maistu, taip vieta ir gavo “Senių slėnio“ vardą.
Nuo “Senių slėnio“ visai netoli Cruz del Carmen, bet maždaug pusiaukelėje, ties Llano de los Loros regykla, pasukau link Jardina nenublizgintu, labai gražiu takeliu nuo kurio matosi Valle Luis ir La Lagūna. Pasiekus asfaltuotą Camino Jardina beveik iš karto reikia sukti kairėn takeliu, kuris atveda prie už gero puskilometrio prasidedančių “ekskliuzyvinių“ Aguirre kalno takų. Šie yra du: vienas veda link Pico del Ingles, aukštyn, o kitas į takų sankirtą Cuatro Caminos (pastarąją vietą minėjau pasakojime apie žygį Pico del Ingles – Los Catalanes, vienas kilometras mano šiandieninio maršruto sutampa su to žygio pradžia, ir tai yra ypatingai gražus takas).
Pasirinkau eiti aukštyn. Takas siauras, bet neblogai prižiūrimas, turbūt todėl, kad jame yra keturios veikiančios vandens galerijos, už poros kilometrų jis atveda į Pico del Ingles kelią, truputis asfalto, tada nuo regyklos žemyn, iki jau minėto Cuatro Caminos ir kairėn į antrąjį Aguirre kalno taką. Šis akivaizdžiai blogesnės būklės, ne tik siauresnis, kreivesnis, nelygesnis, bet ir su užgriuvusiais medžiais, nukarusiomis šakomis, bet aišku, eiti nesunku ir įdomu.
Ratui nuo starto iki Jardina asfalto tereikėjo trijų valandų, tada dar pusvalandžio iki stotelės Olofo Palmės gatvėje Las Mercedes.
Man svarbus šio žygio tikslas buvo atsakyti į klausimą, ar ribotos prieigos vietos būtinai yra geresnės, gražesnės, įdomesnės už kitas, neribojamas ir laisvai prieinamas. Aguirre kalno ir El Pijaral/Bosque Encantado atveju tikrai ne, Anagoje yra šimtai kilometrų panašių takų, kuriuose taip pat nesutiksi jokio žmogaus, tad atmetus “uždrausto vaisiaus“ faktorių, šiems dviems maršrutams rasti atitikmenis visiškai nesunku.
istorijos pakeliui 